Ievos ir Henriko blogas

Kelionės Indijoje metu aplankėme miestelio, pavadinimo Khajuragho (plačiau- 11 diena) mokyklą. Mokykloje yra keletas palėpės tipo klasių, kur mokyklinius suolus atstoja pamesti ant žemės „skudurai”.

Pasivaikščiojimo po miestelį metu mus lydėjo vaikinas, vardu Sachin (nuotraukoje, jis stovi prie klasės įėjimo). Jis papasakojo, kad turint sąsiuvinį ir kuom rašyti, mokykloje gali jaustis mokiniu iš pasiturinčios šeimos. Ne viskuo tikiu, ką jis mums šnekėjo, bet daviau sau pažadą nusiųsti šiai mokyklai siuntinį iš Lietuvos.

Vietinis mokytojas užrašė ant lapuko mokyklos adresą, kuriuo birželio 6 d. žadu išsiųsti siuntinuką su sąsiuviniais, rašikliais ar kitokiais daiktais, kuriuos sugebėsiu išsireikalauti iš draugų.

Egidijus su Kristina užkibo ant šitos kortos ir prisidėjo prie siuntinio dideliu žemėlapiu. Pagarba jiems.

Jei kas sugalvosite/užsimanysite kuom prisidėti (pinigai čia netinka) mano telefoną turit…

Kiekvienas gyvenimo etapas turi tam tikrą klausimą, kurį, tarsi susitarę, aplinkiniai nuolat primena mums. Abiturientų visi klausia - „kur planuoji studijuoti?”, porų visi klausinėja - „kada šoksite vestuves?”, o neseniai susituokusių porų kamantinėja - „kas pasikeitė po vestuvių?”

Mums pirmieji metai po vestuvių dar tik įpusėjo, o klausimą - „Kas pasikeičia po vestuvių?” girdim labai dažnai. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš begalės pokyčių atsirandančių po vestuvių - su žiedu moteris pasikeičia. Kiek pasikeičia labai subjektyvus klausimas, bet pabandysiu papasakoti, kaip pasikeitė mano žmona.

Mano rašinys nesiekia sukritikuoti, prieštarauti ar parodyti moters blogąsias puses. Paprasčiausiai noriu atkreipti dėmesį į kasdienines smulkmenas, kurios tapo kitokios. Kartu atsiriboju nuo bet kokio neigiamo šios temos atspalvio.

Po mūsų pažinties išgyvenome audringą ir įspūdingą priešvestuvinį laikotarpį; toks pats jis tęsiasi ir dabar. Pasipiršau po trijų metų draugystės, dar po metų atšokome vestuves. Nešvaistome laiko, gyvename labai intensyviai vis judame, keliaujame, „kultūrinamės”, sportuojame ir vis dėl to pokyčiai neaplenkia ir mūsų.

Vidinė žmonos ramybė - labiausiai patinkantis mano žmonos pokytis atsiradęs po santuokos. Tai pastebima bendravime, sprendžiant bendrus ateities planus ar aptarinėti kasdieniniais klausimais. Susitinkant su draugais dingsta „netyčia” laidomos užuominos apie vestuves, pasipiršimą, šeimą ar su altoriumi susijusiais dalykais. Jausti, kad moteris spinduliuoja ramumu - gera būsena. Nepaisant, kad tai turi nuosavybės jausmo prieskonį.

Be vidinės ramybės pavardinsiu dar keletą kitų žmonos pokyčių puokštės sudedamųjų dalių:

Rūpinimas savimi. Nežinau ar tai ateina su amžiumi ar tik po vestuvių, bet vis mažiau moteris ima naudoti tų gudrybių, kuriomis jos vilioja vyrus prieš vestuves. Kalbu apie tas smulkmenas, kuriomis moterys puikuojasi viena prieš kitą, nuolat galvoja apie jas, planuoja, svajoja ir siekia jų pririnkti pilną kolekciją. Visas tas rūpestis savimi sumažėja, tarsi nustumiamas į antrą planą..

Rūpinimasis vyru. Norėčiau pamatyti pavyzdį šeimos, kurioje vyras galėtų pasigirti po vestuvių padidėjusiu moters rūpesčiu antrąja puse. Jei prieš vestuves jinai girdėdavo kiekvieną vyro ištartą nereikšmingą užuominą, pastebėdavo kiekvieną slaptą vyro norą, tai po meilės įžadų kažkoks mažas meškiukas užlipo jai ant ausies. Lyg dar girdi, bet nebe taip. Tikiu kad po kažkiek laiko ir didelės meškos neišvengsime.

Užbaigia pokyčių puokštę - bendravimas su vyro šeima. Jei prieš santuoką ji toleruodavo, taikydavosi ir ieškodavo bendrų išeičių, tai dabar viskas pasikeitė. Atrodo, kad ji galvoja taip: „jau turiu vyrą, tai kam vaidinti gerąją sužadėtinę prieš artimuosius ir taip jo iš manęs nebeatimsite.”

Tikrai nesakau kad žmonos pasikeitimas tik į blogąją pusę, anaiptol, labiau tai pavadinčiau - bendravimo ir šeimos statuso pasikeitimas.

Kadangi nesiekiu sukritikuoti nieko, tai ir neteigiu, kad moterys keičiasi, o vyrai išlieka tokie patys. Galbūt žmona surašytų net ilgesnį mano pasikeitimų sąrašą po santuokos. Noriu tik pabrėžti - su pokyčiais būtina sugyventi, pokyčiai žmogų lydi visą gyvenimą. Gera, o svarbiausiai labai įdomu, matyti kaip šeima, pradedanti savo pirmuosius gyvenimo žingsnius, bendrauja, šlifuojasi ir auga. O augdama šeima keičiasi nuolat, keičiasi ir visos jos sudedamosios dalys. Tad raginu nebijoti pokyčių, nepriekaištauti vienas kitam, kad anksčiau buvo geriau, ir svarbiausia - atminkime, kad kasdieniniai gyvenimo pasikeitimai vyksta ne dėl moters ar vyro kaltės… jie tiesiog vyksta.

Sveiki,

Jau turbūt daugelis matė, bet mes jau turime profesionalias vestuvių nuotraukas. Dalelę jų galite pamatyti čia

O jei norite daugiau, prašome į svečius.

Ech kokie šilti bus žiemos vakarai, bežiūrint į šiltus vasaros prisiminimus.

Dar kartą ačiū mūsų puikiajai fotografei Justei Boreikaitei už tai, kad puikiai atspėjo mūsų nuotaikas, pageidavimus ir už nuostabius šedevrus.

Iki

Paryžius, 2,2 mln. gyventojų. Delis, 12,5 oficialių mln. gyventojų. Paryžius meilės miestas, Delis medaus mėnesio miestas.

Gruodžio vidury mes keliaujame į Paryžių.

Lauksime komentarų pasiūlymų ir bet kokios naudingos informacijos žemiau išvardintais klausimais.

Nakvynė, norisi nakvynės mažame prancūziškame butuke su balkonu. Jaukumu, patogumu ir prancūziška dvasia spinduliuojančio gyvenamo ploto paieška šiuo metu mes užsiėmę.

Pusryčiai, vakarienė Paryžiuje. Gal kas valgėte šiltą krosan su karštu chockolla jaukioje kavinukėje, o gal vakarieniavote nuostabiame restoranėlyje grojant prancūziškai muzikai? Vyrai nerašykit apie kabaretus, tai vedusių žmonių nedomina…

Kas esate įsimylėję šį miestą ir turite užslėptų „perliukų” prašome pasidalinti jais su mumis…

Pagaliau mes vėl Delyje, tame pačiame viešbutyje, kuriame nakvojome tik atvažiavę. Šįkart, vaikščiodami po Delį, jaučiamės kaip tikri vietiniai gyventojai. Pavyzdys - prišoka eilinis “nieko nenorintis indas” prie mūsų, paklausia, iš kur mes, pagiria, kad gražiai atrodome ir paklausia, kiek laiko mes Indijoje. Atsakymas, kad mėnesį, garantuotų jo draugiją dar kokiems 66 metrams… Na, bet mūsų atsakymas ramus, lakoniškas, paprastas: “Mes Indijoje jau vieneri metai.” :) Tai išgirdęs jis dingsta nepasakęs nei “Viso gero”, nieko neišpeši iš tokių :( Kad kas mums, prieš atvažiuojant į Indiją, būtų davęs keletą paprastų patarimų kaip su jais bendrauti, būtume pastatę jam daug išgerti, o patys gerokai nervų sutaupę. Pavyzdžiui, į klausimą, kiek kartų jau esate buvę Indijoje, reikia atsakyti mažiausiai tris, o Varanasyje - mažiausiai septynis, kad mandagusis “nieko nenorintis indas” dingtų iš akių.
Indas visada mandagus, draugiškas, bendraujantis, besišypsantis, ypatingai paslaugus. Tereikia sulaukti tos akimirkos, kai jis pasakys, kokios naudos jam iš tavęs reikia. Ech, kaip mes tų indų pasiilgsime ;)

Jau išvažiuojam iš Varkalos. Pamiršom jums paminėti, kad kiekvieną vakarą, saulei nusileidus, kažkur tolumoje, išilgai paplūdimio, atsirasdavo tūkstančiai stebuklingų švieselių lyg ten būtų krantas, visas apstatytas namais. Kadangi su geografija nesam labai susipykę, žinojom, kad iki artimiausio kranto yra tūkstančiai kilometrų. Tad supratom, kad čia turėtų būti šviesos iš laivų. Mūsų įtarimus patvirtino keli britai, tikriausiai labiau nedraugaujantys su geografija. Girdėjom kaip jie klausinėjo vietinių, kas ten per šviesos ir iš kur ten krantas. Pasirodo, Indijos vandenys yra labai žuvingi, taigi ten daug žvejybos laivų, taip pat eina populiarusis laivų kelias. Gražu buvo kas vakarą stebėti tokį vaizdą.

Dabar važiuojam traukiniu į šiaurę ir skaitom knygas. Šioje kelionėje abu skaitom jau po trečią knygą. Tai nereiškia, kad daug ilsimės ar neturim ką veikti, greičiau tai, kad Indijoje visur reikia visko laukti: lauki, kol atvažiuos traukinys, kuris beveik visada vėluoja, lauki, kol atvažiuosi, lauki, kol tau atneš valgyti… bet apie tai jau kažkada rašėme. Atrodo, kad tokių skaitančių keliautojų kaip mes yra daug, nes visi viešbučiai prikišti knygų, matosi, kad jau skaitytų. Tai keliautojų palikimas, kad nereiktų neštis ant kuprų. Gaila, kad mes su Henriku mėgstame kaupti skaitytas knygas, tad savo kuprų negailim ir knygų niekur nepaliekam. Beje, tam reikalui net yra skirti knygynai, kuriuose gali palikti savo knygą ir pasiimti kieno nors kito paliktą. Gera idėja Lietuvai, kur knygos kainuoja beprotiškai daug. Gal kas norėtų ją įgyvendinti?
Skaitau vieno brito knygą apie Varanasį, kurią man parekomendavo nusipirkti vienas knygyno pardavėjas Varanasyje. Labai įdomu skaityti mintis apie miestą, kuriame buvai ir patyrei tą patį. Atrodo, kad pats būtum taip parašęs. Jeigu neatsimenat, ką rašėm apie Varanasį, priminsime: tai švenčiausias indų miestas prie Gango upės, kuriame degina kūnus. Taip pat vienas iš nešvariausių, prigrūsčiausių ir žiauriausių miestų. Gatvės pilnos šunų, karvių, buivolų, šūdų, šiukšlių, dviračių ir dar velnias žino ko. Jos yra ne ką platesnės už siauriausią Vilniaus senamiesčio gatvelę. Visa ta maišalynė britui, kaip ir mums, kėlė nesuprantamą jausmą: kaip galima taip mylėti ir garbinti šitą vietą ir tuo pat metu taip ją teršti? Ant keleto pastatų Varanasyje britas (kaip ir mes) pastebėjo užrašą “I love my India” (aš myliu savo Indiją). Ir iš tikrųjų per visą kelionę pastebėjome, kad indai labai didžiuojasi savimi ir savo šalimi. Kartais net šaiposi iš turistų, neva durnelių. Savo akim mačiau, kaip kavinukės pardavėjas žiauriai juokėsi iš “kvailos” japonės, kuri tipo nežinojo, kur rasti atvirutę.
Grįžkime prie indų išdidumo, Varanasio ir britų rašytojo. Perskaičiau vieną jo sakinį ir negalėjau sustoti juoktis kokias penkias minutes. Jis rašo, kad vieną dieną, neiškentęs viso to Varanasio purvo, prie užrašo “I love my India” norėjo parašyti kitą frazę - “If you love your India why don’t you stop shitting around everywhere?” (jei taip myli savo Indiją, kodėl nenustoji kakoti visur aplink?). Šitas sakinys idealiai atskleidžia ir mūsų su Henriku nuomonę apie Indiją. Kodėl jie, turėdami tiek daug nuostabių paplūdimių, palmių, upių, šventyklų ir viso kito, taip to nevertina ir teršia, gadina, purvina, nesaugo? Rodos, net per mėnesį čia mums nepavyks atsakyti į šitą klausimą…

Vyrų ir moterų santykiai Indijoje nepaliauja stebinti. Važiuojant traukiniu prieš mus atsisėdo indų pora, maždaug 50 metų amžiaus. Besėdėdami jie išalko ir išsitraukė laikraštį, kuriame buvo kažkas suvyniota. Išvyniojo ir pamatėme, kad ten ryžiai su kažkokiu užpilu, padažu ar kažkuo panašaus. Vyras pasidėjo maistą tarp savęs ir moters ir ėmė valgyti. Ryžiai krito jam iš saujos atgal į laikraštį, tada jis sulipdydavo juos į gumulėlį ir vėl kišdavo sau į burną. Aišku, valgė jis plikomis rankomis. Mes su Ieva sėdėjome prieš jį ir apsimetėme, kad nežiūrime. Indas pavalgė, keletą kartų garsiai atsiraugėjo ir nuėjo plautis rankų. Jo moteris visą tą laiką, kol vyras valgė, sėdėjo nejudėdama, nes moterims negalima valgyti kartu su vyrais. Na ir ką, vyras grįžo nusiplovęs rankas ir atidavė tą patį laikraštį su ryžiais savo moteriai. Tada ji pradėjo savo rankomis kišti ryžius į burną, kartais sulipdydama, kartais birius. Va čia tai moterų pagarba vyrams, kažin, ar mes Lietuvoje kada nors sulauksime tokių laikų :)
Dar prisiminiau vieną nesuprantamą indų polinkį. Jie geria vandenį iš butelio nepriliesdami lūpų prie butelio krašto. Kai paklausėm, kodėl, jie atsakė, kad tai jiems atrodo nehigieniška ir jie nežino, kiek žmonių prieš tai gėrė iš to butelio. Na, o kai valgo traukinyje maistą rankomis prieš tai jų nenusiplovę, tai dėl šito jie nesijaudina visai…

Šiandien buvo pirma diena, kai Varkaloje taip skaisčiai švietė saulė. Oras priminė karščiausias dienas Lietuvoje prie jūros. Pagulėjome paplūdimyje gal porą valandėlių, pasimaudėme labai banguotoje ir sūrioje jūroje. Pasekmės labai baisios - abu įdegėme ir dabar esame raudoni kaip vėžiai :)
Nusprendėme užsukti į parduotuvę, kurioje prekiauja alkoholiu. Indijoje prekybą alkoholiu labai kontroliuoja valdžia, todėl jis parduodamas tik parduotuvėse už grotų tam tikru laiku. Pasiėmėme tuk - tuk’ą, kad nuvežtų iki tos parduotuvės. Vairuotojas labai tingėjo laukti, kol mes atstovėsime eilėje, nes joje buvo koks šimtas žmonių, visi rėkė, brovėsi, šaukė, skubėjo - tikras chaosas. Taigi jis mums tyliai į ausį patarė, kad vyrai turi stovėti eilėje, o moterys gali nusipirkti gėrimus be eilės. Mes taip ir padarėme. Tikrai įvyko stebuklas, ta šimto žmonių eilė prasiskyrė, praleido Ievą į priekį, ji paprasčiausiai nusipirko ko reikėjo. Baisu. Kur čia tos feministės Indijoje, kodėl dar nekovoja už savo teises? :)

Rytoj iš pat ryto jau pajudėsim po truputį link Lietuvos. Pirmą nakvynę turėsim apie 100 km nuo Varkalos, labai įdomiame mieste, kuris susideda iš dviejų dalių: viena yra saloje, o kita - žemyne. Poryt jau skrisim iš ten link Delio. Iki rytojaus.

Atsipalaidavimas, poilsis ir visiškas tinginiavimas - tai šiandienos mūsų užsiėmimai. Kitaip ir būti negali, nes nebeišeiname iš viešbučio, bijome makedonų sutikti. Beje, gal kas nori nuvažiuoti į turistinę kelionę į krepšinio šalį Makedoniją? :) Ievos komentaras Henrikui: “Nepilk tu druskos ant žaizdų, juk pats ne ką mažiau pergyvenai dėl lietuvaičių ir iš pat ryto bėgai pasižiūrėti rezultato į interneto kavinę, o sužinojęs nusikeikei taip riebiai ir taip garsiai, kad visa Kerala girdėjo;)”

Šiandien vėl išbandėm masažiukus. Juk gėda jų nebandyti esant masažo gimtinėje. Labai įdomiai Ievą masažavo: pasodino ant kėdės, užpylė aromatinio aliejaus ant galvos ir masažavo plaukus, vėliau visą kūną, o pabaigai davė šampūną, muilą ir liepė eiti nusiprausti, nes buvo visa kaip undinė iš aliejaus plaukusi ;) Labai jau jie čia mėgsta daug aliejaus masažui naudoti…
Per vakarienę Ieva pagaliau išdrįso prieiti prie vieno iš tų staliukų, kur prikrautos kątik sužvejotos jūros gėrybės, ir išsirinko visokiausių jūros baisybių vakarienei. Šalia esanti kavinukė jas pagamina pagal tavo užsakymą. Ieva, aišku, bijodama, kad gali neužtekti, dar užsisakė ryžių su daržovėm. Tie ryžiai iki šiol guli ant stalo :)
Atradom tokį bariuką ant jūros kranto, kuriame kas vakarą geriam savo kokteiliukus. Šiandiena, manau, ne išimtis :) Jei kas važiuosite į Indiją, būtinai užsukite į tą vietą, adresą pasakysim.

Šiandien abu supratome, kad Indijoje praleidom jau užtektinai laiko. Tai paaiškėjo, kai perkant tris ledų porcijas po 20 rupijų, pardavėjas pasakė, kad iš viso reikia mokėti 80 rupijų. Abu spontaniškai riktelėjome, kad 60 ir kad užteks mus kvailinti. Indai nesuprato, tik išsižiojo, o mes toliau rėžėme savo moralą: “Kodėl mus kvailinat? Kodėl visada tas pats Indijoje?” Ir t.t. Susinervinę padėjome ledus atgal ant prekystalio ir pareikalavome, kad grąžintų pinigus. Išvada - grįšime vakare į viešbutį ir niekur neisime, kad tik neprisidirbtumėme kitąkart supykę ant jų.

Nusipirkome kelionę į patį Indijos galą, patį smaigalį žemėlapyje. Nuo mūsų viešbučio iki ten yra 120 km, kelionė automobiliu be sustojimo trunka 5 valandas. Pakeliui aplankėm vienus rūmus, šventyklą ir krioklį. Palyginus su šiaure, Indijos pietūs gali pasigirti tik paplūdimiais ir jūros gėrybių virtuve, bet ne architektūriniais paminklais. Atvykę į patį piečiausią Indijos tašką, vėl netyčia sutikom porikę, su kuria buvom susipažinę traukinių stotyje (tie patys, kurie žada žygiuoti pėščiomis iki Mumbajaus). Šis netikėtas susitikimas labai praskaidrino nuotaiką po ilgos kelionės. Kartu su jais pavakarieniavom, apsikeitėm linksmomis istorijomis apie Indiją. Kadangi jie Indijoje tik porą dienų, jautėmės jau tikri asai prieš juos, pasakojom, kur neapsigauti, ką pamatyti, kur nevažiuoti ir t.t. Jie papasakojo, kad bandė apsistoti labai pigiame viešbutyje ir taip sutaupyti, tai po pirmos nakties uodai juos taip visur sukandžiojo, kad jie nusprendė pasistatyti palapinę viešbučio kambaryje ;)
Grįždami namo matėm, kaip sunkvežimis vežė dramblį, kaip ant moco vežė ožką ir kaip į tuk - tuką (trijų ratų mocą su kabina) buvo įkištas dviratis ;) Žodžiu, įspūdinga buvo mūsų 16 valandų kelionė. Čia tai Incredible India - jie taip visur rašo reklaminiuose plakatuose apie Indiją.

Visos dienos aptarimą padarėme savo pamėgtame bare ir, išgėrę kelis skanius kokteiliukus, nusprendėm, kad visur gerai, bet… :)

Varkala - miestelis ant vandenyno kranto. Kažkiek panašus į mūsų Nidą, tik su palmėmis ir skardžiais ;) Vietiniai lyg ir įmerkia kojas į vandenį ar leidžia bangoms aptaškyti save, bet giliau lįsti bijo, srovės per didelės, kasmet nusineša po porą gyvybių. Vietos prieiti prie vandens čia mažoka. Jei miestelis pakrante nusidriekęs kelis kilometrus, tai bendras smėlėto kranto ilgis yra ne daugiau kaip 250 m. Smėlio kokybės su mūsų pajūriu nepalyginsi, šitą smėlį žvyru galėčiau pavadint. Čia yra gausybė šiukšlių. Sėdim vakar vakare kavinėj ant skardžio ir stebimės indais: suvalgo ledą - popieriukas lekia nuo skardžio, išgeria butelį - vėl grožiesi skrydžiu. Gyventojų šiame miestuke nedaug (sąlyginai Indijoje), todėl yra turistų, daugiausia porelės. Norėjau parašyti, jaunos poros, bet gal taip jau neberašysiu :) Žodžiu, poros maždaug trisdešimties.

Vakar užėjome į turistų informacijos centrą pasiteirauti, ką čia galėtume nuveikti, ir gavome atsakymą - ilsėtis. Tai mes taip ir nusprendėme padaryti. Miegojome viešbutuke už 15 litų ant vandenyno kranto, bet nutarėme dar susirasti kažką tokio įspūdingo, todėl manau, kad šiandien gyvensim kažkur kitur :) Beje, vakar kavinukėje darėme kokteilių vakarėlį. Čia jie labai stiprūs, labai skanūs ir labai pigūs, nes naudojamos natūralios sultys :)
Po pietų, pakeitę viešbutį, nusprendėme pasimėgauti Keralos teikiamais malonumais. Kerala visame pasaulyje yra žinoma kaip ajurvedos gimtinė. Kadangi buvo prastas oras (visą dieną lijo), išmėginome viso kūno masažą. 90 minučių masažas nuo galvos iki kojų (pėdų, kūno iš priekio ir nugaros, galvos ir veido) kainavo 50 litų. Ir čia ne šiaip sau kokioj zabigalkėj, kur kainuotų 25 litus, o patikimoje, rekomenduotoje vietoje. Net sarmata būtų tokiu pasiūlymu nepasinaudoti ;) Jei oras bus prastas, žadam ir toliau tokiais pasiūlymais naudotis, nors Henriką labiau traukia aplankyti piečiausią Indijos tašką, kur susikerta dvi jūros, bet knygos rašo, kad ten nieko įspūdingo, tik taškas ir tiek. Beje, vakar traukinių stoty sutikom  amerikoną ir airę, porikę, kuri važiavo į tą tašką ir nuo ten pradės 3 mėnesių kelionę pėščiomis į Mumbajų (apie 2000 km). Per dieną jie turės nueiti maždaug 20 km. Va čia tai kelionė! Kelionėse mane labiausiai ir žavi tai, kad sutinki tokių žmonių, kurių Lietuvoj sėdėdamas nepamatysi, kurie meta darbus ir išlekia vieni į kalnus arba pėščiomis keliauja 2000 km. Indijoje tokių nutruktgalvių sutikom daug ir patys jau sukam galvas, kokią kelionę reikės susiorganizuoti po Indijos, juk Egipto paplūdimio nebeužteks. Nebent Henrikui, jei kas duos kaljaną ir leis rūkyti 24 valandas per parą ;)